Vilniaus kolegija sveikatos priežIŪros fakultetas slaugos katedra

6. Gydymą acetaminofenu tikslinga derinti su fizinėmis kūno temperatūrą 

mažinančiomis priemonėmis, padedančiomis organizmui atiduoti šilumą  (esant 

„rausvajai” hipertermijai): 

 vaikas išvystomas ar nurengiamas, krūtinės, pilvo, nugaros, rankų ir 

kojų oda trinama frotiniu rankšluosčiu ar kempine, sudrėkintais 

drungnu vandeniu (šaltas vanduo, spiritas, degtinė trinti nenaudotini – 

jie nėra pranašesni už drungną vandenį);   Siūloma trinti 5 min., 

praėjus 30 min., 60 min. ir 90 min. Po  nesteroidinio priešuždegiminio 

vaisto vartojimo; 

 galima  įjungti ventiliatorių  (tuomet per 15-20 min., pavyksta kūno 

temperatūrą sumažinti 1-2 C

0

); 

 ties skambiosiomis kraujagyslėmis  (kirkšnyse, pažastyse, kaklo 

šonuose) galima uždėti susuktus vystyklus, sudrėkintus šaltu vandeniu; 

 ligoninėje ties stambiosiomis kraujagyslėmis galima uždėti buteliukus 

su atšaldytu vandeniu ar ant vaiko kaktos – šalto vandens pūslę. 

7. Reikia pažymėti, kad acetaminofenas (paracetamolis)  nėra pats 

veiksmingiausias temperatūrą mažinantis vaistas. Jei ankščiau minėtomis 

priemonėmis nepavyksta sumažinti karščiavimo, skiriamas ibuprofenas. Jo 

temperatūrą mažinantis poveikis yra stipresnis negu acetaminofeno, nes: 

 ibuprofenas veikia ilgiau – maksimalus antipiretinis efektas trunka 2-4 

val., veikimo trukmė – 6-8 val.; 

 didesnis ibuprofeno priešuždegimis poveikis; tai svarbu, gydant 

uždegimo sukeltą karščiavimą (ypač ūminį otitą); 

 stipresnis ibuprofeno analgetinis poveikis (karščiuojantiems vaikams 

jis labiau malšina galvos, raumenų, ausies, ryklės skausmą); 

Vienkartinė ibuprofeno dozė – 5 mg/kg (jei vaiko kūno temperatūra mažesnė 

nei 39

0

 C) ar 10 mg (jei vaiko kūno temperatūra didesnė nei 39

0

 C). Šią dozę 

galima skirti kas 6-8 valandas (ne dažniau kaip 4 kartus per parą, dozuoti po 5 

mg/kg; ne dažniau nei 2 kartus per parą, dozuojant po 10 mg/kg). 

Kiekvienas pediatras pažįsta vaikų, kuriems karščiuojant acetaminofenas 

(paracetamolis)neveiksmingas; jiems tikslinga iš karto skirti ibuprofeną. Šiems 

vaikams namų vaistinėje turėtų būti laikomas ibuprofenas. Be to, tikslinga iš karto 

skirti ibuprofeną, jei acetaminofenas kontraindikuotinas ar vaiko kūno temperatūra 

labai didelė, ryškus skausmas ar uždegimas. 

8. Vartojant pediatrines acetaminofeno ar ibuprofeno formas (suspensijas, 

sirupus), būtina naudotis pakuotėje esančias specialiais šaukšteliais. Naminių saikų 

tūris nėra standartinis. Sklidiname arbatiniame šaukštelyje telpa ne 5 ml, o ne 

daugiau kaip 3,5 ml skysčio (E.Hyam et.al., 1989; A.Raugalė, 1997). 

 

36

VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 

 

 

9. Jei pavartoto nesteroidinio priešuždegiminio vaisto dozė buvo optimali, 

kartotinai skirti tą patį ar kitą preparatą galima ne anksčiau kaip po 4-5 valandų. 

10. Vaiko karščiavimui mažinti nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai 

paprastai skiriami ne ilgiau kaip 3-5 dienas. Ilgalaikis kursinis gydymas šiais 

vaistais gali užmaskuoti ligos (otito, pneumonijos, meningito) simptomus (vienas iš 

objektų antibakterinės terapijos efektyvumo įvertinimo kriterijų – kūno 

temperatūros sumažėjimas). Be to, ilgai vartojant nesteroidinius priešuždegiminius 

vaistus, galimas jų nepageidaujamas poveikis. 

11. Acetaminofenas (paracetamolis) neskirtinas vaikams, sergantiems 

kepenų liga.  

12. Karščiuojantį vaiką reikia gydyti šiltu skysčiu, arbata; ligoninėje, esant 

dehidratacijai, skirtina lašinė skysčių infuzija į veną. 

13. Esant bakterinei ligai, karščiuojantis vaikas gydomas antibakteriniais 

preparatais. 

14. Nesunorminus skysčio pusiausvyros, skirti karščiuojančiam vaikui 

kraujagysles plečiančius vaistus pavojinga. 

 

 

 

Meningokokinė infekcija 

 

 

 

Ūmi infekcinė liga, perduodama oro-lašeliniu keliu. Klinikai būdinga 

nosiaryklės pažeidimas (nazofaringitas); sunkesniais atvejais pažeidžiami smegenų 

dangalai (meningitas) ir specifinis sepsis (meningokokcemija). 

 

Etiologija ir epidemiologija 

Ligą sukelia gramneigiamas diplokokas (Neisseria meningitidis). Aplinkoje 

greitai žūva. Lietuvoje dažniausiai pasitaiko B (iki pusės visų atvejų) ir C, rečiau A 

(sero) tipai. Užsikrečiama nuo sergančio asmens ar bakterijų nešiotojo. Suaugę 

žmonės dažniausiai ir būna meningokoko nešiotojai. Manoma, kad net 2-2,5 proc. 

suaugusiųjų yra meningokokų nešiotojai. Užsikrečiama oro-lašeliniu keliu. 

Infekcijos vartai – nosiaryklės gleivinė:  čia vystosi nazofaringitas ir katarinis 

tonzilitas. Jeigu infekcija prasiveržia per šį apsauginį barjerą, vystosi bakteremija 

(laikina ar pastovi meningokokcemija).  Žūnant meningokokams, iš jų 

atsipalaiduoja stiprus endotoksinas, kodėl sutrinka kraujotaka, sutrinka kraujo 

krešėjimas  (iš pradžių padidėja – gali imti krešėti kraujas kraujagyslėse 

/intravaskulinė diseminuota koaguliacija),  vėliau sumažėja – atsiranda 

kraujosruvos odoje, vidaus organuose, smegenų dangaluose. 

 

37

VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 

 

 

Dažniau serga naujagimiai ir kūdikiai, neturintys imuniteto. Vaikai iki 5 

metų sudaro daugiau kaip pusę visų sergančiųjų. Vėliau susirgimų meningokokine 

infekcija pagausėja paauglystės periodu. 

Dažniau susergama žiemą ir anksti pavasarį, tačiau liga galima užsikrėsti bet 

kuriuo metų laiku. 

Lietuvoje epideminiu meningitu kasmet suserga apie 50-100 žmonių, iš jų 

kas dešimtas miršta. 

Klinika ir ligos eiga 

Inkubacinis periodas trunka nuo 2 iki 10 dienų  (dažniausiai 4-6 dienas). 

Skiriamos lokalizuotos formos (ūmus nazofaringitas ir meningokokų nešiojimas) ir 

generalizuotos formos (meningokokcemija, meningitas, meningoencefalitas ir 

mišrios). Kitos klinikinės formos kaip endokarditas, poliartritas, pneumonija, 

iridociklitas – labai retos. Vaikams dažniau būna sunkios formos, būtent, 

meningitas ir meningitas kartu su meningokokcemija (sepsiu, žaibinė forma). 

 

Ūmus nazofaringitas 

Gali būti kaip meningito prodromas arba kaip savarankiška forma. Būdinga: 

nedidelis temperatūros pakilimas (iki 38,5° C), kuris laikosi 1-3 dienas, neryškūs 

bendros intoksikacijos požymiai (vangumas, galvos skausmas, svaigimas), 

nazofaringito simptomai (užgulta nosis, žiočių gleivinės hiperemija, sausumas, 

paburkimas). 

 

Meningitas 

Prasideda  ūmiai. Staiga ima krėsti šaltis, labai pakyla temperatūra  (iki 40° 

C). Maždaug pusei ligonių 1-5 dieną kaip prodromas būdingas nazofaringitas. 

Meningokokiniam meningitui būdinga: didelis bendras silpnumas, stiprūs akių 

obuolių skausmai, ypač judinant akis; stiprūs galvos skausmai (ypač kaktos ir 

smilkinių, rečiau pakaušio srityje). Galvos skausmas stiprėja, išplinta, turi 

spaudžiantį pobūdį, darosi nepakeliamas. Greitai išryškėja neurologinė 

simptomatika: I ligos paros pabaigoje – II paros pradžioje sutrinka sąmonė, būna 

psichomotorinis sujaudinimas, traukuliai, regėjimo ir klausos haliucinacijos. 

Lygiagrečiai išryškėja meninginiai (smegenų dangalų sudirginimo) požymiai: 

sprando raumenų rigidiškumas ir kt. Po paros nuo ligos pradžios daugumai ligonių 

atsiranda charakteringa meninginė poza.  Kai sumažėja intoksikacija ir smegenų 

pabrinkimas, išryškėja encefalito požymiai: atsiranda židininių neurologinių 

simptomų  (anizorefleksija, patologiniai refleksai, spazminės parezės ir 

hemiparezės, paralyžiai ir kt.). 

 

 

38

VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 

 

 

Meningokokcemija 

Be meningito pasitaiko retai. Dažniausiai ji būna tiems vaikams, kurie 

patenka  į ligoninę pirmosiomis susirgimo valandomis. Esant lengvai formai, 

bendros intoksikacijos požymiai neryškūs, temperatūra – 38-39

o

 C. Pirmosiomis 

valandomis odoje, dažniausiai ant kojų, liemens atsiranda negausus petechinis 

(kraujosruvinis)  bėrimas; kai kurie bėrimo elementai primena žvaigždutes. Jų 

diametras – 2-3 mm, yra netaisyklingos formos, paspaudus – nepranyksta. Esant 

vidutinio sunkumo formai, temperatūra – 40

o

 C, gausus hemoraginis bėrimas, 

petechijos ir žvaigždutės atsiranda taip pat ir ant kelių, šlaunų, kirkšnių, pažastų, 

pilvo ir krūtinės odos. Bėrimo elementai daug didesni (3-7 mm skersmens). 

Esant sunkiai formai, hemoraginio bėrimo elementai būna dar didesni (5-15 

cm ir daugiau) su odos nekrozės požymiais; būna kraujosrūvų skleroje, 

konjunktyvoje, nosiaryklėje. Kartais gali būti hemoragijos į vidaus organus, pvz., 

inkstus, kurios pasireiškia mikro- ir makrohematurija, ar net smegenų dangalus. 

Sunki ir labai sunki meningokokcemija eina kartu su meningitu. Tokiais atvejais 

gali būti papildomai pažeidžiama širdis (endokarditas, perikarditas, miokarditas), 

stambiųjų kraujagyslių trombozės su pirštų gangrena, vystytis infekcinis toksinis 

šokas, kuris savo ruožtu būna kartu su ūmiu antinksčių nepakankamumu 

(Vaterhauzo-Friderichseno sindromas). Sunki meningokokinės infekcijos eiga 

būna dėl komplikacijų, sutrikdančių gyvybiškai svarbias organizmo funkcijas. 

Komplikacijos 

Dažniausia ir sunkiausia – smegenų pabrinkimas (edema) ir infekcinis-

toksinis šokas. 

Smegenų edema dažniausiai atsiranda pirmosios paros pabaigoje – antrosios 

pradžioje. Intoksikacijos ir psichomotorinio sujaudinimo metu ligonis netenka 

sąmonės, nebereaguoja net į stiprius dirgiklius, atsiranda toniniai-kloniniai 

traukuliai. Išnyksta refleksai, vyzdžiai susiaurėja ir nebereaguoja į šviesą. 

Bradikardiją pakeičia tachikardija, kraujospūdis pakyla, kvėpavimas labai 

padažnėja, tampa trūkčiojantis ir neritmiškas. Pacientas ima nevalingai šlapintis ir 

tuštintis, vystosi hemiparezės. Mirtis įvyksta dėl kvėpavimo sustojimo. 

Infekciniam-toksiniam šokui būdinga tai, kad stipriai karščiuojančiam, 

sujaudintam ir labai išbertam ligoniui esančiam visiškai sąmoningam staiga labai 

krenta temperatūra  (iki normos ar net žemiau). Arterinis kraujospūdis staiga ir 

smarkiai krenta, pulsas labai padažnėja, vystosi cianozė, didėja dusulys. Sustojus 

šlapimo gamybai vystosi ūmus inkstų funkcijos nepakankamumas. Sujaudinimą 

pakeičia pilna adinamija, vystosi traukuliai. Negydant mirtis ištinka per keletą-

keliolika valandų. 

Mirštamumas  nuo meningikokinės infekcijos yra didelis, ypač nuo 

meningosepsio; čia jis siekia 40% ir daugiau. Maždaug 20 proc. persirgę meningitu 

 

39

VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 

 

 

turi liekamųjų reiškinių  (kurtumas, neurologiniai pokyčiai, galūnių paralyžius ir 

pan.). 

 

Diagnostika 

Diagnozę patvirtina: 

 likvoro pakitimai (drumstas, padidėjęs spaudimas, padidėjęs baltymo kiekis ir 

citozė, vyraujant neutrofilams); 

 meningokokai likvoro bei kraujo leukocituose; 

 meningokokai randami kraujo laše (ekspres metodas) esant meningokokcemijai; 

 išaugę meningokokai likvoro, kraujo, nosiaryklės pasėliuose  (bakteriologinis 

tyrimas); 

 išaugę meningokokai iš nešiotojų nosiaryklės (teigiamas pasėlis); 

 kraujo tyrime neutrofilinė leukocitozė, padidėjusi ENR. 

Gydymas ir slauga 

Kai ligos eiga sunki, ligonis guldomas į intensyvios slaugos skyrių,  

pildomas ligonio intensyvaus stebėjimo lapas, matuojama diurezė, skaičiuojamas ir 

sekamas skysčių balansas. Skiriamas lengvai pasisavinamas maistas arba 

parenterinis maitinimas, priklausomai nuo vaiko būklės. 

Slaugytoja nuolat stebi ligonio būklę, seka pulsą, kraujo spaudimą, 

kvėpavimą, kas 1-2 val. matuoja kūno temperatūrą. 

Meningokokinės infekcijos simptomai sparčiai kinta, todėl slaugytoja: 

  seka ir registruoja gaunamų ir išskiriamų skysčių kiekį; 

  kol vaiko aktyvumas ribotas – užtikrina jam komfortą; 

  riboja jam ramybės trikdymą įvairiomis procedūromis; 

  užtikrina jam burnos gleivinės priežiūrą; 

  prižiūrėti odą; 

  rūpinasi pragulų profilaktika; 

  laiku atlieka gydytojo paskirtas procedūras. 

   

Gydymas 

1.  Etiotropinis gydymas – antibiotikoterapija. Pagrindinis antibiotikas – 

benzilpenicilinas, kurio skiriama vaikams 300.000 vv/kg kūno masės per parą 

(suaugusiems iki 24 mln.vv) švirkščiama į raumenis ar į veną kas 4 val., kūdikiams 

kas 3 val. 

  2. Skysčių ir elektrolitų pusiausvyros palaikymas. Į veną lašinama sol. NaCl 

0,9 %, sol.Glucosae 5 %, hemodezo. Jie taip pat mažina intoksikaciją. 

  3. Stabilios kraujotakos palaikymas: (dopamino ir kt, simptomimetikų 

infuzija į veną). 

  4.  Nuolatinė oksigenacija O

2

. 

  5. Jei gresia smegenų edema – osmoziniai (manitolis) arba kilpiniai 

diuretikai (fenozemidas) į veną. 

 

40

VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 

 

 

  6. Hormonų terapija – leidžiamas didelės dozės deksametazono 0,4-0,5 

mg/kg per parą. 

  7. imunoterapija (imunoglobulinai). 

  8. Simptominė terapija: jei yra traukuliai, prieštraukuliniai vaistai į veną ar į 

raumenis. Jei aukšta t

0

 – antipiretikai (paracetamolis ir kt.). 

   

Profilaktika 

Antimikrobinė meningokokinės infekcijos chemioprofilaktika 

rekomenduojama meningokokinės infekcijos židiniuose glaudžiai su ligoniu 

kontaktavusiems asmenims. JAV tokia chemioprofilaktika rekomenduojama: 

 kartu gyvenantiems šeimos nariams;  

 vaikų kolektyvų  (pvz., darželių)  nariams, kur būta susirgimų invazine 

meningokokinės infekcijos forma; 

 asmenims, tiesiogiai kontaktavusiems su sergančiojo seilėmis  (pvz., 

bučiuojantis, atliekant dirbtinį kvėpavimą „burna į burną” ir pan.). 

Šiems asmenims susirgimo rizika, palyginti su bendrąja populiacija, 

padidėja iki 500 kartų.  

Chemioprofilaktiką rekomenduojama pradėti kuo greičiau diagnozavus ligą, 

idealiu atveju – per parą nuo pirmojo ligonio susirgimo. Praėjus dviem savaitėms 

po pirmojo susirgimo, chemioprofilaktika yra visiškai neefektyvi. JAV dažniausiai 

chemioprofilaktikai rekomenduojamas rifampinas, skiriamas po 600 mg 2 kartus 

per dieną suaugusiesiems arba po 10 mg/kg kūno masės kas 12 valandų vaikams, 

vyresniems nei 1 mėnesio amžiaus, ir po 5 mg/kg kūno masės kas 12 valandų 

kūdikiams iki 1 mėnesio amžiaus. Rifampinas skiriamas 2 dienas. Tokia 

chemioprofilaktika ne tik apsaugo nuo susirgimų buvusius meningokokinės 

infekcijos židinyje, bet ir labai sumažina meningokokų nešiojimo nosiaryklėje 

dažnį.  

 

Meningokokinės infekcijos chemoprofilaktika 

Kontaktiniai+nazofaringinė forma. 

Rifampinas: vaikai <1 mėn. 5 mg/kg kas 12 val. (2 dienas); ≥ 1 mėn. 10 mg/kg kas 

12 val. (2 dienas). 

Rifampicinas: suaugę 600 mg/kg kas 12 val. (2 dienas). 

Rimactan: ta pati dozė . 

Bakterijų „nešiojimas”. 

Ciprofloxacinas: suaugę 500 mg/per os vienkartiniai. 

Ceftriaxone: vaikai < 5 m. 125 mg/į/r vienkartiniai; suaugę 250 mg/į/r vienkartiniai. 

Efektyvumas 97-100%. 

 

41

VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 

 

 

Infekcinės kilmės viduriavimas 

 

 

Daug vaikų ligų pasireiškia viduriavimu.  

Viduriavimas – tai dažnas tuštinimasis skystomis išmatomis. Viduriavimas 

gali būti  infekcinės ir neinfekcinės kilmės. Neinfekcinės kilmės viduriavimo 

priežastys gali būti: 

 kūdikio permaitinimas; 

 maisto alergija; 

 maisto stoka; 

 angliavandenių malabsorbcija; 

 celiakija; 

 antibiotikų sukeltas viduriavimas; 

 kūdikio perkaitinimas ir kt. 

 

Viduriavimu pasireiškiančias ligas gali sukelti virusai, bakterijos, pirmuonys. 

Infekcinės kilmės viduriavimu sergantys vaikai sudaro apie trečdalį visų 

infekcinėmis ligomis sergančiųjų. 

Suaugusio žmogaus žarnyne per parą prateka apie 9 l skysčio (pasigaminusio 

virškinimo organuose ir patekusio su maistu), kurio 8,8 l rezorbuojasi ir tik 200 ml 

pasišalina su išmatomis. Sveiko žmogaus plonajame žarnyne vienu metu vyksta 

elektrolitų ir vandens rezorbcija – gaureliuose ir jų sekrecija – kriptose. 

Viduriavimas neišsivysto, nes absorbcija gaureliuose būna gausesnė nei sekrecija 

kriptų  ląstelėse. Tuštinimasis padažnėja ir pagausėja, jei sutrinka absorbcija ar 

padidėja sekrecija. 

Vaikai dažniau nei suaugusieji viduriuoja, nes jų organizmo apsauginės 

galimybės yra menkesnės. Skrandžio sulčių sekrecija pasiekia bakteriocidinį lygį 

(ph <4,0) tik praėjus pirmiesiems gyvenimo mėnesiams. Maždaug tuo pat metu 

pradeda formuotis ir normali žarnyno mikroflora. Imunoglobulinai (Ig) organizme 

pradeda gamintis tik po kontakto su enteropatogenu; pakankama apsauginė IgG 

koncentracija susidaro po 4-6 mėn. Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais apsaugines 

funkcijas kūdikio organizme atlieka iš motinos gauti imunoglobulinai. Kūdikis jų 

gauna ir su motinos pienu. 

Daugelio vaikų ligų pasekmė – sunkesnis ar lengvesnis viduriavimas. O 

pastarasis vaiko organizme sukelia įvairaus laipsnio skysčių netekimą, sutrinka 

elektrolitų bei rūgščių-šarmų pusiausvyra. 

Kūdikių ir vaikų organizme esančius skysčius sudaro ekstraląsteliniai ir 

intraląsteliniai skysčiai. 

 

42

VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 

 

 

Pagrindinį  kūdikių organizmo vandens rezervą sudaro ekstraląstelinis 

skystis. Jį sudaro: 

 plazma; 

 intersticinis vanduo (esantis tarp ląstelių); 

 transląstelinis vanduo (skystis, esantis skrandyje ir žarnose, smegenų 

skystis, pleuros, pilvaplėvės skysčiai). 

Ekstraląstelinis skystis sudaro 20-25 % kūno svorio. Tai labiliausia skysčio 

dalis, kurios organizmas lengvai netenka vaikui vemiant ir viduriuojant. 

Intraląstelinis vanduo (esantis ląstelių viduje) sudaro apie 30-40 % kūno 

svorio. Naujagimių ir kūdikių odoje gausu kraujagyslių. Jie dažniau kvėpuoja nei 

suaugę, todėl daugiau netenka vadinamųjų nematomų skysčių  (išgaruoja). Norint 

išlaikyti normalų vandens balansą, vaikams reikia didesnio skysčių kiekio 

kilogramui svorio, nei suaugusiems. 

Ekstraląstelinio skysčio ir elektrolitų netekimą gali sukelti: 

 vėmimas; 

 viduriavimas; 

 nudegimai; 

 maisto stoka; 

 nepakankamas skysčių vartojimas; 

 prakaitavimas. 

 

Organizmo skysčių  netekimas  v a d i n a m a s   dehidratacija. 

Dehidratacijos požymiai: 

 sausos gleivinės; 

 sumažėjęs audinių turgoras ir odos elastingumas; 

 svorio netekimas; 

 sumažėjęs išskiriamo šlapimo kiekis, padidėjęs šlapimo lyginamasis 

svoris; 

 įdubęs momenėlis; 

 įdubusios, neretai minkštais obuoliais, akys; 

 šalta, dažnai blyški, marmuruota oda; 

 tachikardija; 

 padidėjęs kraujo hematokritas. 

 

Sergant infekcinės kilmės viduriavimu galima pastebėti šiuos sindromus: 

 gastritą; 

 enteritą; 

 kolitą. 

 

 

43

VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas 

 

 

 

 

Gastritas – t.y. skrandžio gleivinės uždegimas. Jis gali pasireikšti skausmu 

epigastriumo srityje, pykinimu, vėmimu. 

Enteritas – tai plonosios žarnos gleivinės uždegimas. Jis pasireiškia 

suintensyvėjusia peristaltika, todėl prasideda viduriavimas. Viduriuojama dažnai, 

gausiai, vandeningomis geltonos ar žalios spalvos rūgštaus ar dvokiančio kvapo 

išmatomis. Prieš tuštinimąsi maudžia arba raižo apie bambą. 

Kolitas – tai storosios žarnos gleivinės uždegimas. Kai procesas pažeidžia 

kylančiąją storosios žarnos dalį, ligonis gali tuštintis 3-4 kartus per dieną. Kai 

uždegimas apima nusileidžiančiąją žarnos dalį, ligonis gali tuštintis iki 20 kartų per 

parą ir daugiau. Viduriuojant išmatų kiekis nedidelis, jose galima matyti gleivių, 

kraujo, kartais pūlių. Kai uždegimo procesas pažeidžia tiesiosios žarnos gleivinę, 

išsivysto  tenezmai. Tai dažnas, skausmingas noras tuštintis. Išmatų  būna nedaug, 

kartais vien gleivės, pasituštinęs ligonis nejaučia palengvėjimo. 

Dažniausiai infekcinės kilmės viduriavimo metu vyrauja gastroenterito 

simptomai. 

PSO duomenimis kasmet žarnyno infekcijomis serga apie vienas milijardas 

žmonių ir keturi milijonai miršta. Apie 60-70 % visų sergančiųjų ūmiomis žarnyno 

infekcijomis yra vaikai iki 14 metų. 

 

 

 

Rotaviruso sukeltas viduriavimas 

 

 

PSO duomenimis kasmet nuo virusinių (dažniausiai – rotavirusinės kilmės) 

viduriavimų miršta 600-870 tūkstančių vaikų. Besivystančiose šalyse tai sudaro 20-

25 % nuo viduriavimo ligų mirusių arba apie 6 % visų mirusių vaikų iki 5 metų. 

Europoje 90 % vaikų  ūmių žarnyno infekcijų sukėlėjų sudaro virusai, 

suaugusiųjų  – tik 5 %. Iš jų rotavirusai, kaip sukėlėjai sudaro 45 %, adenovirusai 

10 % (Vilniuje 2001 metų duomenimis – virusai iki 38 %, iš jų rotavirusai – 30 %, 

adenovirusai – 8 %). 

Rotavirusai turi RNR. Jie patogeniški ne tik žmogui, bet ir kitiems 

gyvūnams. Šie virusai mažai atsparūs išorinėje aplinkoje, tačiau jų infekuojamoji 

dozė labai maža. Šie virusai ypač plinta vaikų kolektyvuose. 

Infekcijos šaltinis – žmogus, sergąs manifestine ar asimptome ligos forma. 

Daugiausiai sukėlėjų su išmatomis išsiskiria per pirmąsias 5 ligos dienas. 

Apsikrečiama fekaliniu-oraliniu būdu, per užkrėstą vandenį, maistą. Galima 

užsikrėsti ir per kvėpavimo takus. 

 

 

44

VILNIAUS KOLEGIJA  Sveikatos priežiūros fakultetas