Vilniaus kolegija sveikatos priežIŪros fakultetas slaugos katedra
Yüklə 0,73 Mb. Pdf görüntüsü
|
|
a) Bendrieji požymiai: ligoniai suglemba; gali sutrikti sąmonė.
išblyškusi, prakaituota; greitas dilgėlinės tipo bėrimas (netaisyklingos formos apvalūs, labai niežtintys pakilę virš odos paviršiaus bėrimo elementai su blyškesniu centru); angioedema; cianozė.
užkimimas bei stridoras dėl gerklų ir antgerkio edemos.
kvėpavimo sutrikimai; girdimas ekspiracinis švogždimas, kurį sukelia bronchų spazmas; subjektyviai – spaudimo už krūtinkaulio pojūtis.
dažnas, silpno pripildymo pulsas; aritmija; sumažėjęs kraujospūdis. Kiekviename skiepijimų kabinete privalo būti anafilaksinio šoko gydymo priemonių rinkinys. Šiame rinkinyje turi būti: adrenalino tirpalo (Sol. Adrenalini hydrochloridi 0,1 % – in amp.);
74
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
injekcijoms naudoti tinkamų kortikosteroidų (pvz., deksametazono, prednizolono); švirkštų. Anafikalsinių reakcijų po skiepų pasitaiko itin retai. Didžioji dauguma skiepijimo kabinetų šių gydymo priemonių niekada nepanaudoja, todėl būtina reguliariai tikrinti, kad šiame rinkinyje esančių vaistų galiojimo laikas būtų nepasibaigęs. Anafilaksijos pirmoji pagalba ir gydymas Jeigu pacientas be sąmonės, jį reikia paguldyti, patikrinti kvėpavimo takų praeinamumą, esant reikalui, jį koreguoti. Į raumenis sušvirkščiama adrenalino tirpalo dozė. Jeigu per 5 minutes ant centrinių kraujagyslių (a. femoralis ir a. carotis) projekcijų pulsas neišpalpuojamas, adrenalino injekcija kartojama. Jeigu turima, kauke arba „ūsais” skiriamas deguonis. Skubiai kviestis profesionalios papildomos pagalbos, kviečiama reanimacinė brigada. Ištikus anafilaksiniam šokui, pirmoji pagalba suteikiama skiepijimo vietoje. Toliau gydyti ligoniai siunčiami į ligoninę. Ši rekomendacija taikytina net tiems pacientams, kuriems anafilaksinio šoko požymiai visiškai išnyksta, suteikus pagalbą. Tokia rekomendacija pagrįsta tuo, kad kartais anafilaksija gali būti dvibangė ir antra banga gali pasireikšti praėjus 5-24 valandoms nuo pirmosios. Suteikiant pirmąją pagalbą, nerekomenduojami jokie kiti vaistai, išskyrus adrenalino tirpalo injekcijas. Išsamesnį anafilaksijos klinikos, diagnostikos ir gydymo aprašymą kiūrėkite toliau pateikiamame Lietuvos ekspertų sutarime anafilaksijos diagnostikos ir gydymo klausimais. Apie kiekvieną vakcinų įskiepijimo sukeltą anafilaksijos reakciją būtina skubiai pranešti Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centrui.
Vakcinų laikymas Visos vakcinos laikomos pagal instrukcijas, kurios būna kartu su išleidžiamomis vakcinomis. Dažniausiai jos laikomos šaldytuve +4 +8 0 C temperatūroje. Šaldytuvas markiruotas, jame turi būti termometras.
Visi atlikti skiepai registruojami skiepų kortelėje (f. 063), skiepų pase, vaiko vystymosi istorijoje. Užrašoma skiepijimo data, vakcinos pavadinimas, dozė, serijos numeris, vakcinacijos būdas, organizmo reakcijos į skiepus.
75 VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
Skiepijimai Nacionalinės imunoprofilaktikos programos numatytomis vakcinomis
Lietuvos nacionalinė imunoprofilaktikos programa sudaryta remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijomis. Vienas sudėtinių šios programos komponentų – skiepijimo kalendorius. Šis kalendorius sudaromas atsižvelgiant į daugelį veiksnių, tokių kaip: užkrečiamųjų ligų paplitimas regione ar konkrečioje šalyje; šalies demografinė struktūra; šalies pirminės sveikatos priežiūros teikimo sistema; imunoprofilaktinio darbo organizavimo sistema; vakcinų tiekimo ypatumai; ekonominiai ištekliai.
Pakeisti patvirtintą ir įdiegtą praktikiškai skiepijimų kalendorių yra gana sudėtinga. Tai susiję su didelėmis materialinėmis ir organizacinėmis sąnaudomis, todėl tokie kalendoriai sudaromi maksimaliai atsižvelgiant į visas aplinkybes, o keičiami tik tuomet, kai tai yra absoliučiai būtina ir pagrįsta. Skiepijimo kalendorius yra pagrindinis praktinį skiepijimo darbą koordinuojantis dokumentas, jį įsakymu tvirtina LR sveikatos apsaugos ministras. Lietuvoje nėra įstatymais „privalomų” skiepų, t. y. skiepytis ar ne – asmens (ar jo tėvų) laisvo apsisprendimo klausimas. Tačiau medikai turi suteikti asmenims bei skiepijamų vaikų šeimoms visokeriopą išsamią ir objektyvią informaciją apie skiepijimo naudą, galimus povakcininius reiškinius, skiepijimo nepageidaujamų reiškinių riziką palyginti su natūralių ligų keliama rizika bei nepatogumais. Kaip ir daugelyje kitų pasaulio šalių, Lietuvos valstybė negali užtikrinti visų moderniausių vakcinų skiepijimo kaštų kompensavimo. Todėl Lietuvos skiepijimų kalendoriuje numatytos valstybės garantuotos, t. y. šeimoms nemokamos vakcinos, ir rekomenduojamos vakcinos, kurias galima pasirinkti, tačiau jų kaštus sumoka pasiskiepyti norintys asmenys. Tokia tvarka sudaro galimybes pasirinkti šeimoms parankiausius skiepus, o gydytojas privalo supažindinti su visomis skiepijimo galimybėmis, paaiškinti, kokie yra vienos ar kitos vakcinos privalumai.
76 VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorius Patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 464.
Vakcinos pavadinimas
2-3 dienos 1
mėn.
3 mėn.
4,5 mėn.
6 mėn.
11 mėn.
15-16,5 mėn. 18
mėn.
6-7 metai
12 metų 15-16
metų
Tuberkuliozės vakcina
BCGI
BCGI*
Hepatito B vakcina
HB1
HB2
HB3
HB1 HB2
HB3
Kokliušo, difterijos, stabligės vakcina
DTP 1
DTP2
DTP3
DTP4
DT5
Td6 Poliomielito vakcina
IPVI IPV2
IPV3 OPV4 OPV5 Tymų,
epideminio parotito, raudonukės vakcina
MMRI
MMR2
MMR2**
1. Santrumpų reikšmė: BCG - tuberkuliozės vakcina; HB – hepatito B vakcina; DTP – kokliušo (ląstelinio), difterijos, stabligės vakcina; DtaP – kokliušo (neląstelinio), difterijos, stabligės vakcina; DT – difterijos, stabligės (vaikų) vakcina; Td – difterijos, stabligės (suaugusiųjų) vakcina; IPV – inaktyvuota poliomielito vakcina; OPV – oralinė poliomielito vakcina; MMR – tymų, epideminio parotito, raudonukės vakcina; Hib – Haemophilus influenzae tipo B infekcijos vakcina.
povakcininis randas. 3. Kai kontraindikuotina DTP vakcina, skiepijama DT vakcina. 4. MMR2 vakcina skiepijami 6-7 metų amžiaus vaikai. 12 metų vaikams MMR2** skiriama kartu su HB1 ir OPV5, jei jie neskiepyti 6-7 metų.
77
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
HB1; po l mėnesio – HB2; po 6 mėnesių – HB3. OPV5 skiriama su pirmąja HB vakcinos doze. 6. Jei skiepijimo išlaidas padengia tėvai – rekomenduojama: 6.1. Vietoj DTP skiepyti DTaPI (3 mėn. amžiaus kūdikius), DTaP2 (4,5 mėn. amžiaus kūdikius), DTaP3 (6 mėn. amžiaus kūdikius), DTaP4 (18 mėn. amžiaus vaikus); 6.2. Hib1 (3 mėn. amžiaus kūdikius), Hib2 (4,5 mėn. amžiaus kūdikius), Hib3 (6 mėn. amžiaus kūdikius), Hib4 (18 mėn. amžiaus vaikus) skiepyti kartu su DTP ar DTaP;
6.3. Vėjaraupių vakcina 15-16,5 mėn. amžiaus vaikus skiepyti su MMR1 (jei MMR1 ir vėjaraupių vakcina neįskiepijamos tuo pačiu laiku, tarp jų skyrimo būtinas ne trumpesnis kaip 4 savaičių laikotarpis), vyresniems nei 12 m. ir nesirgusiems vėjaraupiais vaikams skiriamos 2 dozės. 7. Skiepijama pagal vaisto charakteristiką, santrauką. 8. Prieš kiekvieną vaiko skiepijimą tėvus arba teisėtus globėjus būtina informuoti apie vakcinų skyrimo tvarką. Dėl informacijos gavimo bei sutikimo skiepyti jie turi pasirašyti vaiko raidos kortelėje (forma Nr. 025-112/a).
Tuberkuliozės (BCG) vakcina Sergamumas tuberkulioze Lietuvoje yra gana didelis, nors 1997-1998 metais sergamumo lygis stabilizavosi, o 1999-aisiais jau pasireiškė tendencija mažėti. Didesni sergamumo tuberkulioze rodikliai registruoti tarp kaimo gyventojų. Didžiausią dalį sergančiųjų sudaro suaugę gyventojai, tačiau didėjant bendram sergamumui pakilo ir vaikų sergamumo tuberkulioze rodikliai. Tuberkuliozę tik sąlygiškai galima priskirti prie vakcinomis valdomų ligų grupės. Šiandien akivaizdu, kad skiepijimas BCG vakcina pirmųjų gyvenimo metų vaikus apsaugo nuo itin sunkių tuberkuliozės formų, tačiau neapsaugo nuo infekuotumo tuberkuliozės sukėlėjais. Lietuvoje sukurta tuberkuliozės kontrolės programa, numatanti kompleksines tuberkuliozės profilaktikos, ankstyvos diagnostikos ir gydymo priemones. PSO ekspertai BCG vakcina rekomenduoja skiepyti tik naujagimius. Šiuo skiepijimu siekiama išvengti sunkiausių tuberkuliozės formų. Nerekomenduojama BCG revakcinacijų (kur jos dar atliekamos) sieti su tuberkulino mėginiais. Tuo pabrėžiama, kad ankstyvas tuberkuliozės išaiškinimas neturi būti siejamas su vienos ar kitos amžiaus grupės skiepijimų kampanijomis. Tai turi būti nuolatinė, kryptinga, kompleksinė veikla.
78 VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
Pagal Lietuvos skiepijimų kalendorių pirmoji BCG vakcinos dozė įšvirkščiama naujagimiams. BCG vakciną naujagimiams rekomenduojama įšvirkšti tik į kairiojo žasto viršutinę išorinę sritį. Taip paskiepijus lengviau įvertinti, ar po skiepo susidarė randelis. Vakcina skiepijama į odą specialiais švirkštais ir adatomis. BCG vakciną įskiepijus po oda ar į raumenis, labai padidėja povakcininių komplikacijų (BCG absceso, limfadenito) rizika. Absoliuti BCG vakcinos įšvirkštimo kontraindikacija yra įgimtos ar įgytos imunodeficitinės būklės. ŽIV infekuotų moterų pagimdyti naujagimiai BCG vakcina neskiepijami tol, kol nepatvirtinama, kad kūdikis neužsikrėtęs. Dažniausiai to neįmanoma nustatyti pirmaisiais gyvenimo metais. Jeigu patvirtinama, kad kūdikis infekuotas ŽIV, BCG vakcinos negalima įskiepyti, nesvarbu kokia yra kūdikio sveikatos būklė ir ŽIV infekcijos stadija. Sąlygiška ir laikina kontraindikacija yra išplitęs progresuojantis dermatitas. Jeigu kūdikio aplinkoje esama asmenų, kuriems nustatyta T ląstelių imunodeficitinė būklė, įskaitant ir ŽIV infekuotus asmenis, kūdikį galima skiepyti, tačiau namiškius būtina perspėti, kad imunodeficitiniai asmenys vengtų bet kokio kontakto su paskiepytojo skiepo vieta. BCG vakciną galima įskiepyti kartu su kitomis vaikams skirtomis vakcinomis
Pirmoji hepatito B vakcinos dozė įšvirkščiama naujagimiams gimdymo namuose. Antroji dozė skiepijama 1 mėnesio amžiaus kūdikiams, trečioji – 6 mėnesių amžiaus kūdikiams kartu su DTP vakcina. Skiepijama giliai į raumenis. Kai vienu metu švirkščiama hepatito B vakcina ir DTP vakcina, reikia švirkšti į skirtingas šlaunis. Jeigu dėl kokių nors priežasčių hepatito B vakcinos skiepijimo grafikas sutrinka, siūloma laikytis tokių rekomendacijų: būtina įskiepyti 3 vakcinos dozes. Jeigu pirmoji dozė naujagimiui neįskiepijama, bet buvo įšvirkšta BCG vakcina, hepatito B skiepijimas pradedamas nuo 1 mėnesio amžiaus, siekiant išlaikyti reikiamą intervalą po BCG vakcinos skiepijimo. Tokiems vaikams antrąją hepatito B vakcinos dozę rekomenduojama įšvirkšti po mėnesio nuo pirmosios dozės (t.y. 2 mėnesių amžiaus), o trečiąją – 6 mėnesių amžiaus, kaip tai numatyta skiepijimų kalendoriuje; idealus intervalas tarp pirmosios ir antrosios dozių yra vienas mėnuo, jeigu dėl kokių nors priežasčių antroji dozė neįskiepyta 1 mėnesio amžiaus kūdikiui, ją reikia įskiepyti kuo greičiau. Trečioji dozė skiepijama kaip numatyta skiepijimų kalendoriuje;
79 VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
mažiausias intervalas tarp antrosios ir trečiosios hepatito B vakcinos dozių – vienas mėnuo. Šio intervalo trukmė gali būti labai įvairi, nuo vieno iki kelių ar net keliolikos mėnesių, tačiau svarbu, kad trečioji dozė būtų įskiepyta. Lietuvos skiepijimų kalendoriuje numatyta trečiąją hepatito B vakcinos dozę įšvirkšti 6 mėnesių amžiaus kūdikiams kartu su trečiąja DTP vakcinos doze; jeigu hepatito B vakcina skiepijami kitų amžiaus grupių asmenys, galima rekomenduoti 0-1-2, 0-1-3, 0-1-6 ar kitas schemas. Svarbu, kad būtų įšvirkštos visos trys dozės, o intervalas tarp pirmosios ir antrosios būtų ne trumpesnis negu vienas mėnuo ir, pagal galimybes, ne ilgesnis; jeigu dėl kokių nors priežasčių susidaro ilgesnė pertrauka tarp pirmosios ir antrosios dozės, stengiamasi antrąją dozę įšvirkšti kuo greičiau, tačiau papildoma vakcinos dozė tokiems asmenims neskiepijama; jeigu intervalai tarp bet kurių vakcinos dozių yra ilgesni už rekomenduojamus, nepriklausomai nuo tokio intervalo trukmės, pirminiu skiepijimu įšvirkščiamos visos trys vakcinos dozės. Niekuomet nerekomenduojamos „papildomos” vakcinos dozės.
injekcijos vieta gali šiek tiek paskaudėti, parausti ir sukietėti, tačiau šie požymiai praeina savaime be gydymo. Labai retai pasitaiko bendro pobūdžio reakcijų: nuovargis, bendras negalavimas, galvos skausmai, svaigimas, į gripą panašūs simp- tomai. Kitos komplikacijos itin retos.
Pagal Lietuvos skiepijimų kalendorių DTP vakcina pradedama skiepyti nuo 3 mėnesių amžiaus. Pirmosios trys vakcinos dozės įskiepijamos 4-8 savaičių intervalu. Ketvirtoji vakcinos dozė įskiepijama praėjus 6-24 (geriausiai – 12) mėnesių nuo paskutiniosios pirminio imunizavimo vakcinos dozės. Jeigu dėl kokių nors priežasčių intervalai tarp skiepijimų pailgėja, vakcinos dozių skaičius nedidinamas. Vakcina skiepijama giliai į raumenis, kūdikiams į šlaunies priekinį paviršių, vyresniems vaikams ir suaugusiesiems – į vidurinįjį žasto trečdalį. Nerekomenduojama vakcinos skiepyti į sėdmenis. Nepageidaujama, kad vakcina patektų į kraujagyslę. DTP (DT) vakciną galima įšvirkšti kartu su kitomis vakcinomis (OPV, IPV, vakcinomis nuo tymų, raudonukės, parotito ir kitomis). Difterijos ir stabligės toksoidų reaktogeniškumas labai nedidelis, beveik nėra
daugiausiai nepageidaujamų reiškinių sukelia kokliušo komponentas. Dažniausia povakcininė reakcija būna karščiavimas, pasireiškiantis beveik pusei paskiepytų vaikų. Gali šiek tiek pakilti kūno temperatūra, paskiepytieji kartais skundžiasi
80
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
galvos skausmu, bendru negalavimu. Tai yra normalios povakcininės reakcijos, kurios nesudaro didelio nepatogumo paskiepytiesiems ir per 2-3 dienas praeina be gydymo. Jeigu paskiepytasis blogai toleruoja temperatūros pakilimą arba pažasties temperatūra yra aukštesnė negu 38,5 °C, skirtini antipiretikai (dažniausiai
tėvams rekomenduojama pasirūpinti, kad namuose būtų vaiko amžiui tinkamo paracetamolio preparato, skiepo dieną ir 2-3 dienas po jo siūloma matuoti vaiko temperatūrą, ypač vakarais, temperatūrai pakilus aukščiau kaip 38,5° C, skirti antipiretikus. Laiku paskyrus antipiretikus, išvengiama sunkesnės hipertermijos ir jos komplikacijų (traukulių ir kt.). Sunkesnių reakcijų ir komplikacijų: alerginis bėrimas, panašus į gripą sindromas; periferinė neuropatija – pasitaiko retai, dažniau po pakartotinių vakcinos injekcijų. Jeigu įskiepijus vakciną su korpuskuliniu kokliušo komponentu paskiepytojo temperatūra, matuojant pažastyje, buvo aukštesnė kaip 39,0° C, pakartotinės tokios vakcinos dozės neskiriamos. Tokie vaikai toliau skiepijami arba DT vakcina, numatyta Nacionalinėje imunoprofilaktikos programoje, arba DTPa vakcina, jeigu šeima sumoka vakcinos kainą. Kartais paskiepyti vaikus tiksliai pagal skiepų kalendoriaus reikalavimus nepavyksta. Tada sudaromas individualus skiepijimo planas. Vyresni nei septynerių metų vaikai vakcinuojami Td (suaugusiųjų tipo vakcina). Td vakcinos sudėtyje yra mažiau difterijos toksoido, vyresniems vaikams ir suaugusiesiems ji sukelia mažiau šalutinių reakcijų. Jeigu susižeidusiam vaikui arba suaugusiajam skirtinas T (stabligės) anatoksinas, galima naudoti difterijos toksoido komponentą turinčias vakcinas (DT
Difterijos anatoksinu skiepijami ir ligoniai, persirgę kliniškai aiškia difterija, nes ligos metu išskiriamas difterijos egzotoksinas neužtikrina patikimo natūralaus imuniteto, dalis pasveikusiųjų nuo difterijos neįgyja patikimo antikūnų prieš difterijos toksiną lygio.
Įskiepijus difterijos toksoidą, povakcininės reakcijos ir komplikacijos labai retos. Injekcijos vieta gali parausti, patinti, šiek tiek pakilti kūno temperatūra. Paskiepytieji kartais skundžiasi galvos skausmu, bendru negalavimu. Tai yra normalios povakcininės reakcijos, kurios nesudaro didelio nepatogumo paskiepytiesiems ir per 2-3 dienas praeina be gydymo. Jeigu paskiepytasis blogai toleruoja temperatūros pakilimą arba pažasties temperatūra yra aukštesnė negu 38,5°C, skirtini antipiretikai (dažniausiai paracetamolis). Vakcinos injekcijos vietoje gali susidaryti sukietėjimas, kuris laikosi apie savaitę ir praeina savaime.
81 VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
Sunkesnės reakcijos ir komplikacijos – alerginis bėrimas, panašus į gripą sindromas, periferinė neuropatija – pasitaiko ypač retai, po pakartotinių vakcinos injekcijų. Kontraindikacijos difterijos ir stabo vakcinai Difterijos ir stabligės toksoidams įšvirkšti kontraindikacijų yra labai nedaug: a) ūmi liga, karščiavimas, bloga savijauta. Nežymus karščiavimas (iki 38,5 °C) ir prasta savijauta nėra kontraindikacija skiepijimui, tačiau tai gali būti neatpažintos prasidedančios ligos simptomai, todėl vakcinacija dažniausiai atidedama iki pasveikimo;
remisijos. Toksoidai nėra pavojingi sergantiesiems lėtinėmis ligomis, tačiau skiepijant lėtinės ligos paūmėjimo metu visavertis imunitetas gali nesusidaryti. Gydymas kortikosteroidais gali sumažinti vakcinacijos efektyvumą, tačiau nėra kontraindikacija difterijos anatoksinui. Nėštumas nėra kontraindikacija skiepijimui Td vakcinai. Ląstelinė ir neląstelinė kokliušo vakcinos Nuo kokliušo skiepijama dviejų tipų vakcinomis: korpuskuline (ląsteline) ir neląsteline. Korpuskulinė kokliušo vakcina – tai negyvų B. pertussis kultūros suspensija. Šioje vakcinoje yra visų B. pertussis komponentų, todėl ji gana reaktogeniška. Dažniausiai, įskiepijus DTPw vakciną, pirmieji povakcininiai reiškiniai: karščiavimas; kiti nepageidaujami reiškiniai (vangumas, neramumas, traukuliai, centrinės nervų sistemos pažeidimai) vystosi esant ryškiai hipertermijai. Daugelio povakcininių reiškinių galima išvengti, jeigu kylant temperatūrai paskiepytam vaikui duodama paracetamolio dozė. Nors kokliušo komponentas reaktogeniškas, povakcininių reakcijų rizika, paskiepijus DTPw vakcina, žymiai mažesnė už natūralaus kokliušo grėsmę. Remiantis išsamiais klinikiniais bei epidemiologiniais duomenimis, prieita vieninga nuomonė, kad kokliušo vakcina nesukelia ilgalaikių centrinės nervų sistemos pažeidimų.
82 VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
9 lentelė Skiepijimo DTPw vakcina komplikacijų lyginimas su kokliušo komplikacijomis
Šalutiniai reiškiniai Kokliušas: dažnis 100 000 susirgimų DTPw vakcina: dažnis 100 000 skiepijimų
Nuolatinis smegenų pažeidimas
600-2000 0,2-0,6
Mirtis 100-4000 0,2* Encefalopatijos, encefalitai 90-4000 0,1 - 3,0* Traukuliai 600-8000 0,3-90 Šokas
– 0,5-30
Šaltinis: Calazka A. Bu//. WHO, 1984, 62, 357-366. * Pastaraisiais metais įrodyta, kad šių povakcininių reiškinių dažnis yra daug mažesnis už pateiktą.
Poliomielitas – ūmi virusinė infekcija, tipiškais atvejais pasireiškianti dvibange ligos eiga ir ūmiu vangiu raumenų paralyžiumi. Tik mažiau nei 1 % visų užsikrėtusiųjų poliomielito virusu liga pasireiškia vangiais paralyžiais. Kitiems infekcija būna besimptomė arba atipiška. Poliomielitas – nuo seno žmoniją lydinti liga. Pirmą kartą poliomielitas aprašytas maždaug prieš 200 metų. Įvairiuose pasaulio regionuose kildavo poliomielito epidemijos, per kurias išmirdavo arba likdavo suluošinti daug žmonių. Paskutinė didelė poliomielito epidemija siautė praėjusio amžiaus viduryje, kuri inspiravo daug mokslo, technologinių, organizacinių pasiekimų. Poliomielito kontrolei didelės įtakos turėjo šie atradimai: ištirta, kad poliomielito sukėlėjai – trijų tipų virusai; nustatyta, kad prieš išsivystant paralyžiui, būna virusemijos stadija; nustatyta, kad virusus neutralizuojantys antikūnai apsaugo nuo ligos; sukurti virusų auginimo ląstelių kultūrose metodai.
Pirmąją poliomielito vakciną sukūrė J.Saikas. Tai buvo inaktyvuota poliomielito vakcina. Šios vakcinos plačios apimties klinikiniai tyrimai baigti 1954 metais. Tuo pat metu įvairiose pasaulio laboratorijose buvo intensyviai kuriama gyva susilpninta, per burną skiepijama vakcina. Septintojo dešimtmečio pradžioje
83 VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
gamina mažiausiai 18 gamintojų. Pasaulio sveikatos organizacija 1988 metais suformulavo poliomielito likvidavimo strategiją. Tačiau, peržengus trečiojo tūkstantmečio slenkstį, akivaizdu, kad užsibrėžtas tikslas dar nepasiektas, bet tikimasi, kad jis bus pasiektas.
Pagrindinė poliomielito profilaktikos priemonė – skiepijimas poliomielito vakcina. Pasiekus didelių skiepijimo apimčių, sergamumas poliomielitu labai sumažėjo. Skiepijamos dviejų tipų poliomielito vakcinos: gyva, per burną skiepijama OPV vakcina (Sabino vakcina) ir užmušta, injekcijomis skiepijama IPV vakcina (Saiko vakcina). Abiejų vakcinų sudėtyje yra pirmo, antro ir trečio tipo poliomielito virusų. OPV (gyva) vakcina yra labai nebrangi, ją labai nesunku įskiepyti, nes ji lašinama į burną ir yra labai efektyvi. OPV vakcina paskiepytojo organizme imituoja natūralų poliomielito infekcijos procesą. Paskiepijus tokia vakcina, susidaro visos natūralios imuninės gynybos grandys, imunologinė atmintis, įskiepyta OPV vakcina asmenims su imuninės sistemos defektais (neretai iki tol
paskiepytojo organizmo su išmatomis išsiskiria į aplinką, todėl povakcininis paralyžius gali ištikti ne tik paskiepytąjį, bet ir jo aplinkoje esančius imunodeficitinius asmenis. IPV vakcinos sudėtyje yra inaktyvuoti, t.y. užmušti, pirmo, antro ir trečio tipo poliomielito virusai. Įskiepijus šią vakciną, paskiepytojo organizme infekcinis procesas nevyksta, paskiepytojo imuninę sistemą stimuliuoja tik su vakcina įšvirkšti antigenai. Tokios vakcinos yra labai efektyvios ir itin saugios. Kadangi IPV vakcinos sudėtyje nėra gyvų virusų, ji niekada, net teoriškai, negali sukelti povakcininio paralyžiaus. Palyginti su OPV vakcina, IPV vakcina yra gerokai brangesnė, todėl skiepijama injekcijomis, o tai sudaro papildomų nepatogumų. Pastaraisiais metais yra sukurta kombinuotų vakcinų, dažniausiai DTP vakcinų pagrindu, kurių sudėtyje yra IPV. Visame pasaulyje skiepijant nuo poliomielito stengiamasi naudoti IPV vakciną. Manoma, kad visiškai likvidavus sergamumą poliomielitu, reikėtų nutraukti ir skiepijimą OPV vakcina. Skiepijimą dar kurį laiką pakeisti IPV vakcina, kad būtų galima užtikrinti visišką poliomielito virusų, tiek „laukinių”, tiek „vakcininių”, cirkuliavimo gamtoje sustabdymą. Lietuvoje nuo 1993 metų taikoma mišri skiepijimo poliomielito vakcina strategija: pirminis kūdikių ir antrųjų gyvenimo metų vaikų skiepijamas atliekamas IPV vakcina, o vyresniųjų skiepijimas tęsiamas OPV vakcina. Tokia strategija
84
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
taikoma ir daugelyje kitų pasaulio šalių. Turimais duomenimis, pirminiu skiepijimu įšvirkščiama IPV vakcina, vėliau OPV vakcina virusai iš paskiepytojo organizmo beveik neišsiskiria, net įskiepijus OPV vakciną, nesivysto povakcininis paralyžius. Lietuvoje paskutinis povakcininio paralyžiaus atvejis užregistruotas 1992 metais, kai iš paralyžiumi pasireiškusią liga sirgusio vaiko išmatų buvo išskirtas vakcininis pirmo tipo poliomielito virusas.
PSO Generalinė asamblėja 1988 metais priėmė rezoliuciją dėl globalinio poliomielito likvidavimo iki 2000 metų. Kol kas šis tikslas nepasiektas. Tačiau vis daugiau pagrindo manyti, kad toks tikslas gali būti pasiektas. Amerikos žemyne nėra poliomielito. Pasaulyje vis daugiau regionų, kur poliomielito taip pat nėra. PSO iniciatyva yra sudarytos poliomielito likvidavimo sertifikavimo komisijos. Tokios komisijos yra kiekvienoje valstybėje, atskiruose pasaulio regionuose (pvz., Europos regiono) bei globalinė. Yra kelios pagrindinės poliomielito likvidavimo užtikrinimo grandys: kiekvienoje šalyje turi būti patikima poliomielito registravimo sistema. Lietuvoje poliomielito nėra nuo 1972 metų; pagrindinė poliomielito kontrolės priemonė – skiepijimas. Reikalaujama, kad bet kurioje vietovėje skiepijimo poliomielito vakcina apimtys būtų ne mažesnės nei 80 %. Lietuvoje, kaip ir daugelyje išsivysčiusių šalių, šis rodiklis yra gerokai aukštesnis – jis siekia 97,5 % (2001 m.); būtinas didelis budrumas diagnozuojant galimus susirgimus poliomielitu. Labai sumažėjus, o daugelyje vietovių visiškai išnykus susirgimams poliomielitu, gydytojai praranda budrumą šios ligos atžvilgiu, užmiršta diagnostinius požymius. Siekiant padidinti tokį budrumą, PSO rekomenduoja ūmių vangių paralyžiaus registravimo ir tyrimo sistemą. „Ūmaus vangaus paralyžiaus” sąvoką rekomenduojama taikyti visiems vaikams iki 15 metų amžiaus, susirgusiems ūmia liga, pasireiškiančia ūmiu raumenų silpnumo epizodu, nesvarbu kokia būtų nustatyta galutinė klinikinė diagnozė. Tokiems ligoniams pirmomis ligos dienomis būtina paimti 2 išmatų bandinius ir juos ištirti virusologinėje laboratorijoje; kiekvienoje šalyje turi būti PSO sertifikuota virusologinė laboratorija. Lietuvoje poliomielito nacionalinės virusologinės laboratorijos funkcijos pavestos AIDS
darbuotojams, kiekvienais metais laboratorijos turi atlikti profesionalumo testus; pradedami laboratorijų, kuriose galėtų būti saugomi poliomielito virusai arba tokiais virusais užkrėsta medžiaga, registravimo darbai. Galutinis tokios registracijos tikslas – užtikrinti, kad nutraukus virusų cirkuliavimą gamtoje, jie būtų patikimai saugomi laboratorijose ir iš jų neišplistų.
85
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
Lietuvos poliomielito likvidavimo sertifikavimo komisija 2001 12 21 protokolu patvirtino, kad Lietuvoje nutraukta poliomielito viruso cirkuliacija gamtoje. Tikimasi, kad 2002 metais Europos regionas galėtų būti sertifikuotas kaip laisvas nuo poliomielito. Jeigu poliomielito kontrolės darbai būtų tęsiami dabartiniais tempais, prognozuojama, kad paskutiniai susirgimai poliomielitu turėtų išnykti 2002-2003 metais. Jeigu tai bus pasiekta, dar po trejų metų būtų galima tikėtis patvirtinimo, jog poliomielito viruso cirkuliavimas gamtoje yra sustabdytas.
Daugelyje pasaulio šalių ir beveik visose išsivysčiusiose valstybėse atsisakyta monokomponentinių ar dviejų komponentų vakcinų, bet švirkščiama trijų komponentų tymų-parotitinės infekcijos-raudonukės (MMR) vakcina. Sukaupta didelė šios vakcinos skiepijimo patirtis rodo, kad tokios vakcinos yra labai efektyvios ir saugios. MMR vakcina dažniausiai skiepijama antraisiais
arba paaugliams. Šalyse, kur daug metų skiepijamos tymų, parotito ir raudonukės vakcinos, pastebėta, kad ilgalaikiam imunitetui sudaryti vienos vakcinos dozės neužtenka, reikia įskiepyti bent dvi vakcinos dozes. MMR vakcina skiepijama antraisiais gyvenimo metais ir paaugliams kaip sustiprinanti dozė. Jeigu vaikas yra paskiepytas kuria nors MMR vakcinos sudėtinės dalies monovakcina (pvz., tymų vakcina) arba jeigu žinoma, kad asmuo sirgo kuria nors iš MMR vakcina valdomų ligų, nepaisant to, skiepijama MMR vakcina, bet ne „trūkstamos” vakcinos. Toks skiepijimas yra visiškai saugus ir efektyvus. Jokio neigiamo poveikio jau esamam imunitetui toks skiepijimas nesudaro. MMR vakcina yra gerai toleruojama, povakcininiai reiškiniai gana reti, nesunkūs, praeina be gydymo. Dažniausios povakcininės reakcijos: vietinis paraudimas; patinimas; skausmingumas; saikingas karščiavimas; neramumas; negausus bėrimas. MMR vakcina įšvirkščiama po oda arba į raumenis. Asmenims, kuriems galėtų būti trombocitopenija ar kitų kraujo krešėjimo sutrikimų, vakciną reikėtų įšvirkšti tik po oda. Kaip ir skiepijant bet kurią kitą vakciną, pageidautina, kad skiepijamasis būtų sveikas, tačiau nežymūs negalavimai nėra kliūtis skiepyti MMR vakcina.
86 VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
MMR vakcina yra jautri temperatūros bei šviesos poveikiui, todėl būtina itin griežtai laikytis „šalčio grandinės” bei vakcinos laikymo reikalavimų. MMR vakcinos labai neatsparios dezinfekuojamosioms medžiagoms, todėl jų arba visai nereikėtų naudoti odos dezinfekcijai būsimo skiepo vietoje, arba
Kontraindikacijos MMR vakcinos sudėtyje gali būti antibiotikų (dažniausiai – neomicino) pėdsakų, anamnezėje buvusios sisteminės hiperjautrumo reakcijos į neomiciną
vakcinos skiepijimui. MMR vakcinos sudėtinės dalys gaminamos vištos embrionų audiniuose, tačiau vaiko jautrumas vištos kiaušinių baltymui (pvz., diatezė, susijusi su vištos kiaušiniu) n ė r a kontraindikacija MMR vakcinai. Vakcinos negalima skiepyti tik asmenims, kuriems jautrumas vištos kiaušinio baltymui buvo pasireiškęs sistemine reakcija (pvz., anafilaksiniu šoku). Asmenims, gavusiems kraujo preparatų (kraujo, plazmos ar imunoglobulinų), MMR vakcinos skiepijimą rekomenduojama atidėti mažiausiai tris mėnesius po kraujo preparatų skyrimo. Taip siekiama išvengti kraujo preparatuose esančių antikūnų slopinamojo poveikio MMR vakcinos komponentams. Kaip ir kitų gyvų mikroorganizmų turinčių vakcinų, MMR vakcinos negalima įšvirkšti asmenims, kuriems žinomos imuninės sistemos deficitinės
ŽIV infekcija yra besimptomė. MMR vakciną galima švirkšti kartu su kitomis vaikams skirtomis vakcinomis, tiek gyvomis (pvz., OPV ar vėjaraupių), tiek negyvomis (pvz., DTP, HiB, IPV). Šios vakcinos įskiepijamos tą pačią dieną, bet į skirtingas vietas. Jeigu dėl kokių nors priežasčių tą pačią dieną vakcinos nebuvo įšvirkštos, po MMR vakcinos skiepijimo kitas vakcinas rekomenduojama įšvirkšti praėjus ne mažiau kaip mėnesiui. Po MMR vakcinos įšvirkštimo tuberkulino mėginio nerekomenduojama atlikti 4-6 savaites, nes gauti mėginio duomenys gali būti netikslūs, nes tymų vakcina slopina jautrumą tuberkulinui. MMR vakcinos negalima švirkšti nėščioms moterims. Pasiskiepijus MMR vakcina bent 3 mėnesius rekomenduojama vengti nėštumo. Nėra duomenų, kad MMR vakcinos įskiepijimas vaikams, gyvenantiems šeimose, kuriose yra nėščių moterų, būtų pavojingas nėščiosioms.
87 VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
MMR vakcinoms būdingi labai geri imunogeniškumo rodikliai. Įskiepijus šią vakciną, daugiau nei 90 % paskiepytųjų įgyja antikūnų nuo visų vakcinos sudėtyje esančių virusų, šie antikūnai išsilaiko pakankamai ilgą laiką.
Skiepijimas yra efektyviausia Hib infekcijos kontrolės priemonė. Pirmosios Hib vakcinos buvo užregistruotos apie 1985 metus. Tai buvo polisacharidinės
visuotinį Hib vakcinos skiepijimą, šalyse labai greitai sumažėja ne tik sergamumas invazinėmis Hib sukeltomis ligomis, bet ir sukėlėjo cirkuliacija aplinkoje. PSO duomenimis, šiuo metu Hib vakcina paskiepijama tik apie 5 % pasaulio vaikų. Dėl ekonominių priežasčių Lietuvoje visuotinis kūdikių skiepijimas Hib vakcina vis atidėliojamas. Šiuo metu Hib vakcina paskiepijama tik apie 5 % Lietuvos vaikų. Apie 1987 metus buvo registruotos konjuguotos Hib vakcinos. Konjugavimas – cheminė polisacharidų jungtis su baltymu. Dėl tokios jungties pasikeičia polisacharidų poveikis T imuninei sistemai, kartu pagerėja polisacharidinės vakcinos imunogeniškumas kūdikiams. Konjuguotas polisacharidines vakcinas galima įšvirkšti nuo 2 mėnesių amžiaus. Be to, įskiepijus konjuguotas vakcinas, susidaręs visavertiškesnis imuninis atsakas yra didesnis nei įskiepijus tik polisacharidus. Šiuo metu pasaulinėje rinkoje yra kelios konjuguotos Hib vakcinos. Visų jų imunogeniškumo ir saugumo rodikliai yra gana panašūs. Konjuguotas Hib vakcinas rekomenduojama švirkšti kartu su DTP vakcina atitinkamai nuo 2 ar 3 mėnesių amžiaus. Pradėjus skiepijimą kartu su DTP vakcina, pirmaisiais gyvenimo metais rekomenduojama įšvirkšti 3 konjuguotos Hib vakcinos dozes. Antraisiais gyvenimo metais įšvirkščiama sustiprinanti Hib vakcinos dozė. Jeigu pradedama skiepyti vėliau, pirmąją Hib vakcinos dozę įšvirkščiant vyresniems nei 6 mėnesių amžiaus kūdikiams, pirmaisiais gyvenimo metais rekomenduojamos 2 vakcinos dozės, o antraisiais metais įskiepijama viena sustiprinanti dozė. Vaikams nuo 1 iki 5 metų amžiaus rekomenduojama įskiepyti vieną konjuguotos Hib vakcinos dozę, nors kai kurių autorių nuomone, ir šiems vaikams būtų tikslinga įšviršti 2 Hib vakcinos dozes.
Vyresniems nei 5 metų amžiaus vaikams Hib neberekomenduojama. Manoma, kad tokie vaikai jau būna užsikrėtę Hib ir įgyja imunitetą. Išimtys daromos vyresniems nei 5 metų amžiaus rizikos grupių vaikams. Tokioms grupėms priskiriami:asmenys su funkcine ar anatomine asplenija, imunosupresiniais vaistais gydomi imunodeficitiniai asmenys, infekuotieji ŽIV. Tokiems asmenims rekomenduojama įšvirkšti 1 Hib vakcinos dozę.
88 VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
Konjuguota Hib vakcina labai gerai toleruojama, mažai tesukelia nepageidaujamų povakcininių reiškinių. Dažniausi povakcininiai reiškiniai: paraudimas ir nežymus patinimas vakcinos įšvirkštimo vietoje pasitaiko 5-30 % paskiepytųjų. Vietinės reakcijos dažnesnės po pakartotinių vakcinos dozių įšvirkštimo; bendrosios reakcijos (dažniausiai – karščiavimas) gana retos, nesunkios ir greitai praeina; sunkios povakcininės reakcijos itin retos.
Vėjaraupių profilaktika vakcinomis pradėta palyginti neseniai. Visame pasaulyje, nepriklausomai nuo konkretaus vakcinos gamintojo, naudojamas vienas vakcininis vėjaraupių viruso štamas. Vėjaraupių vakcina vis plačiau skiepijama įvairiose pasaulio šalyse. Skiepijimo tikslingumas grindžiamas tokiais argumentais: skiepijimas apsaugo nuo vėjaraupių, taip pat ir nuo galimų sunkių vėjaraupių formų, įgimtų vėjaraupių; paskiepijus sveikus vaikus, išvengiama sunkios vėjaraupių formos, jeigu asmuo susirgtų imuninę sistemą slopinančia liga; skiepijimas apsaugo nuo juostinės pūslelinės rizikos ateityje; skiepijimas tikslingas vaiko ir visos šeimos socialinio aktyvumo prasme. Sergančio vaiko socialinis aktyvumas ribojamas bent 10 dienų, kol vaikas ligonis yra užkrečiamas, o tai sudaro nepatogumų ir materialinių nuostolių šeimai.
Vėjaraupių profilaktikai naudojama gyva atenuota vakcina, kurios sudėtyje yra vakcininis vėjaraupių viruso štamas. Vakcina švirkščiama po oda. Vakcina gerai dera su kitomis vaikams skiriamomis vakcinomis. Dažniausiai vėjaraupių vakciną rekomenduojama įšvirkšti kartu (to paties vizito į skiepų kabinetą metu) su
ne trumpesnis kaip mėnesio intervalas. Jeigu planuojama vėjaraupių vakciną įšvirkšti po imunoglobulino injekcijos, būtinas mažiausiai 3 mėnesių intervalas. Vaikams skiriama viena vėjaraupių vakcinos dozė. Suaugusiesiems rekomenduojamos dvi vakcinos dozės, antroji įskiepijama ne anksčiau, kaip praėjus mėnesiui po pirmosios.
Vėjaraupių vakcinos labai gerai toleruojamos, mažai reaktogeniškos. Dažniausios povakcininės reakcijos: pakilti temperatūra, kuri būna nežymi ir praeina be gydymo;
89 VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
retai (2-3 % paskiepytųjų) maždaug po 2 savaičių nuo vakcinos įšvirkštimo odoje gali atsirasti pavienių vėjaraupiams būdingų bėrimo elementų. Tokiais atvejais vakcininis virusas į išorinę aplinką neišsiskiria, todėl aplinkiniams paskiepytasis nepavojingas ir jokių priemonių nuo epidemijos nerekomenduojama.
Efektyviausia gripo profilaktikos priemonė – skiepijimas gripo vakcina. Pasaulinėje rinkoje yra 3 tipų gripo vakcinų: inaktyvuotos visos viruso dalelės vakcinos. Šių vakcinų sudėtyje yra visa viruso dalelė, todėl vakcina turi visą gripo viruso antigenų kompleksą ir yra labai imunogeniška. Deja, šios vakcinos reaktogeniškumas yra didesnis, palyginti su kitų vakcinų, todėl visos dalelės vakcinų neleidžiama švirkšti mažiems vaikams; skaldyto viruso vakcinos. Jų sudėtyje yra suskaldytų gripo virusų, todėl viruso fragmente yra hemagliutinino ir neuraminidazės, tačiau kiti antigenai yra suardyti, todėl šių vakcinų reaktogeniškumas mažesnis nei visos dalelės vakcinų, o imunogeniškumo rodikliai yra labai aukšti; komponentinės gripo vakcinos sudėtyje yra išgryninti neuraminidazė ir hemagliutininas, jose beveik nėra kitų antigenų ar kitų gripo viruso ląstelės struktūrų.
Lietuvoje pastaraisiais metais buvo naudojamos skaldyto viruso ir komponentinės vakcinos. Visos šios vakcinos turi tarptautinės registracijos sertifikatus. Praktinio darbo sąlygomis tarp šių vakcinų nėra didesnių efektyvumo ar reaktogeniškumo skirtumų. Gripo vakcinos gaminamos kiekvienam sezonui. Gripo epidemiologinę situaciją kontroliuoja daugelio šalių nacionalinės tarnybos. Jų darbą koordinuoja PSO. Ištisus metus renkami išskirtų gripo virusų pavyzdžiai, kaupiama kita klinikinė bei epidemiologinė informacija. Kiekvienų metų vasario pabaigoje ekspertų komisija įvertina gripo virusų globalinio cirkuliavimo būklę ir nustato gripo virusų štamus, prognozuojamus kitam sezonui šiaurės pusrutulyje. Šie štamai perduodami vakcinų gamintojams, kurie kiekvienam sezonui pagamina naują, tam sezonui skirtą vakciną. Gripo vakcinos į didmeninį tinklą pateikiamos rugpjūčio pabaigoje rugsėjo pradžioje. Lietuvoje susirgimų gripu sezonu laikomas gruodžio-vasario mėnesių laikotarpis. Galimi tam tikri svyravimai įvairiais metais, tačiau būtent šis laikotarpis pavojingiausias gripo atžvilgiu. Planuojant gripo profilaktikos priemones, būtina atsižvelgti į tai, kad vakcinos sukeltiems apsauginiams imuniniams mechanizmams susidaryti būtinas tam tikras laikas. Gripo vakciną rekomenduojama įšvirkšti bent vieną mėnesį anksčiau, nei prasideda gripo
90
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
pakilimo sezonas. Lietuvoje geriausias laikas gripo vakcinai skiepyti – rugsėjis- spalis. Jau prasidėjus gripo sezonui, skiepų efektyvumas mažėja, nes paskiepytieji gali užsikrėsti ir susirgti gripu dar nespėjus susidaryti vakcinos sukeltam imunitetui. Skiepyti gripo vakcina būtina kiekvienais metais. Antikūnai, pasigaminę prieš vakcinos sudėtyje esančius gripo antigenus, išsilaiko cirkuliacijoje keletą metų, tačiau jie gali neapsaugoti paskiepytojo nuo pakitusio gripo viruso. Gripas ypač pavojingas pagyvenusiems asmenims ir kai kurių kategorijų pacientams. Be to, skiriama didelės rizikos grupės pagal žmonių profesiją, darbo ypatumus. Visiems šiems asmenims vakcina itin rekomenduojama. Gripo rizikos grupėms priskiriami: asmenys, vyresni nei 50 metų amžiaus; pagyvenusių asmenų slaugos įstaigų darbuotojai; sergantieji lėtinėmis širdies, plaučių (emfizema, bronchitai, astma), inkstų, metabolinėmis (įskaitant diabetą) bei kitomis ligomis; asmenys, kurių imuninės sistemos funkcija nuslopinta ligos ar ilgalaikio gydymo;
asmenys, dėl lėtinių patologinių būklių ilgą laiką gydomi acetilsalicilo rūgšties (aspirino) turinčiais preparatais, – dėl Reye sindromo pavojaus susirgus gripu; nėščiosios, jeigu gripo sezono metu jų nėštumas bus daugiau kaip 14 savaičių arba jeigu moteris priskirtina gripo rizikos grupei, nepriklausomai nuo nėštumo. Tiek skaldyto viruso, tiek komponentinės vakcinos, naudojamos Lietuvoje, yra saugios nėščioms moterims; sveikatos apsaugos darbuotojai ir jų šeimų nariai; asmenys, kurių darbas susijęs su dideliais žmonių srautais, pavyzdžiui, pardavėjai, visuomeninių įstaigų darbuotojai ir pan.; asmenys, kurie turi būti darbingi ekstremalių situacijų metu, pavyzdžiui, policininkai, kariai ir pan.
Suaugusiems asmenims švirkščiama viena 0,5 ml į/r gripo vakcinos dozė. Kūdikiams gripo vakcina skiepijama labai retai. Nors kai kurių gamintojų vakciną galima skiepyti ir kūdikiams, ją įskiepyti gana sudėtinga, nes būtina atsižvelgti į kitų kūdikiams švirkščiamų vakcinų ypatumus bei skiepijimo kalendorių.
rekomenduojama įšvirkšti 2 gripo vakcinos dozes po 0,25 ml į/r, ir išlaikyti vieno mėnesio intervalą tarp dozių. Tai reikėtų padaryti tik vaiką skiepijant pirmą kartą. Jeigu tas pats vaikas skiepijamas kitą sezoną, jam pakanka vienos dozės. Nėra
91
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
vieningos nuomonės, iki kelerių metų amžiaus, skiepijant pirmą kartą, reikia 2 dozių.
Povakcininės reakcijos Gripo vakcina gerai toleruojama, sukelia nedaug povakcininių reakcijų: vietinės reakcijos pasitaiko 15-20 % paskiepytųjų, tačiau jos būna lengvos ir praeina be gydymo. Dažniausiai tai nežymus sukietėjimas ir skausmas vakcinos įskiepijimo vietoje; sisteminės reakcijos retos, jos pasitaiko mažiau nei 1 % paskiepytųjų ir dažniausiai pasireiškia subfebriliu 1-2 dienas trunkančiu karščiavimu; alerginių reakcijų dažnis neviršija alergijos rizikos bendroje populiacijoje. Būtina pabrėžti, kad dabar skiepijamose vakcinose NĖRA gyvų virusų, todėl vakcina negali sukelti ūmios respiracinės infekcijos tipo povakcininių reakcijų. Kartais tokios ligos prasideda po skiepijimo, bet tyrimais įrodyta, kad jos tik atsitiktinai sutampa su skiepijimu, kai virusine respiracine infekcija užsikrėtęs asmuo paskiepijamas paskutinę inkubacinio periodo dieną. Gripo vakciną galima įšvirkšti kartu su kitomis vakcinomis. Pagyvenusiems asmenims kartu su gripo vakcina rekomenduojama įšvirkšti pneumokokinę vakciną, jeigu ji nebuvo įšvirkšta anksčiau. Vaikams gripo vakciną galima įšvirkšti kartu su kitomis vaikams rekomenduojamomis vakcinomis. Vakcinos skiepijamos tuo pačiu metu, tačiau į skirtingas kūno vietas.
Kontraindikacijos Vienintelė absoliuti kontraindikacija gripo vakcinai skiepyti yra sunki sisteminė alerginė reakcija po ankstesnio skiepijimo. Kitos kontraindikacijos yra tos pačios, kaip ir visoms inaktyvuotoms vakcinoms.
Meningokokinės infekcijos profilaktikai naudojamos dviejų tipų vakcinos: a) keturvalentė polisacharidinė vakcina nuo A, C, Y ir W-135 tipus arba polisacharidinė vakcina nuo A ir C tipus. Šių vakcinų veiklioji antigeninė medžiaga yra po 50 miligramų kiekvieno tipo meningokokų kapsulės polisacharidų; b) konjuguota vakcina nuo meningokoko C, kurios sudėtyje C tipo meningokoko polisacharidas surištas (konjuguotas) su nešančiuoju baltymu. Iki šiol nesukurta vakcina nuo B tipo meningokokų ir tai yra didelė neišspręsta šios infekcijos imunoprofilaktikos problema. Visuotinis skiepijimas meningokokine vakcina nerekomenduojamas. Vienintelė šalis, pradėjusi visuotinį skiepijimą konjuguota meningokoko C tipo
92
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
vakcina, yra Jungtinė Karalystė, šios akcijos ėmusis nuo 1999 metų, kai buvo paskiepyti 15-17 metų amžiaus paaugliai, o vėliau pradėta skiepyti 2-4 mėnesių amžiaus kūdikius. Turimais preliminariais duomenimis, pradėjus skiepyti meningokokine vakcina, registruojamų susirgimų skaičius gerokai sumažėjo. Kitose šalyse (pvz., Ispanijoje) polisacharidinėmis vakcinomis nuo meningokokų buvo skiepijama, pagausėjus susirgimų meningokokine infekcija. Tokia skiepijimo taktika buvo efektyvi epidemijų kontrolei. Polisacharidinės vakcinos kartais švirkščiamos armijos šauktiniams. Gerai žinomas keturvalentės bei dvivalentės polisacharidinės meningokokinės vakcinos imunogeniškumas. Kaip ir kitos polisacharidinės vakcinos, ši vakcina nesukelia pakankamos imuninės reakcijos jaunesniems nei 2 metų amžiaus vaikams. Vyresniems vaikams ir suaugusiesiems polisacharidinės meningokokinės vakcinos imunogeniškumas siekia 85-100 %. Povakcininio imuniteto trukmė yra apie 3 metus, todėl, siekiant ilgesnės apsaugos, reikia įskiepyti sustiprinančias dozes. Konjuguota vakciną nuo C tipo meningokoko galima įšvirkšti kūdikiams nuo mėnesio amžiaus. Skiepijama trimis dozėmis, ją galima skiepyti kartu su kitomis kūdikiams skiriamomis vakcinomis. Šiuo metu konjuguota C tipo meningokoko vakcina registruojama Lietuvoje ir greitu laiku turėtų pasirodyti mūsų rinkoje. Rekomenduojant skiepyti meningokokine vakciną, visuomet būtina paaiškinti potencialiems recipientams kelis šių vakcinų ypatumus: dažniausiai meningokokine infekcija tapatinama su meningitu, tačiau meningokokai yra tik viena iš meningito sukėlėjų bakterijų; iki šiol nėra komercinių vakcinų nuo B tipo meningokoko, o būtent ši meningokokų rūšis sukelia nemažai susirgimų Lietuvoje; skiepijimai šiuo metu turimomis meningokokinėmis vakcinomis labai sumažina riziką susirgti meningokokine infekcija, tačiau šios rizikos visiškai nepašalina; siekiant maksimaliai sumažinti riziką susirgti bakteriniu meningitu, reikėtų rekomenduoti skiepyti kūdikius konjuguotomis Hib, pneumokokine bei meningokokine vakcinomis.
Nepageidaujama reakcija į skiepą – bet kokie laikinus ar nuolatinius sveikatos būklės sutrikimus sukeliantys subjekto fizinių požymių, simptomų ir/ar laboratorinių rodiklių pokyčiai, kurie prasideda po imunizacijos ir, manoma, yra jos sąlygoti. 1. Nepageidaujamos reakcijos į skiepus registruojamos po vaikų ir suaugusiųjų imunizacijos Lietuvos skiepų kalendoriuje numatytomis arba kitomis vakcinomis, imunoglobulinais ir serumais.
93 VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
nepageidaujamą reakciją ir suteikęs pacientui medicinos pagalbą, privalo: 2.1. nedelsdamas pranešti savo vadovybei ir telefonu informuoti Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centrą (tel. 8-22 779810, 8-22 779051) bei administracinės teritorijos visuomenės sveikatos priežiūros įstaigą; 2.2. užpildyti Sveikatos apsaugos ministro 1999 11 29 įsakymu Nr. 515 patvirtintą Nepageidaujamos reakcijos į skiepą tyrimo protokolą ir jį nusiųsti Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centrui (Kalvarijų 153, LT-2042, Vilnius), o kopiją pateikti administracinės teritorijos visuomenės sveikatos priežiūros įstaigai.
vardas, pavardė, gimimo data, adresas, lytis, gydymo įstaiga ir gydytojo pavardė, paciento anamnezė, vakcinos, imunoglobulino arba serumo tarptautinis ir firminis pavadinimas, dozė, gamintojas, serija, galiojimo laikas, kur, kada ir kokiu būdu pacientas skiepytas, skiepijusio asmens pareigos ir pavardė, nepageidaujamos reakcijos pobūdis, gydymas ir baigtis. 4. Visuomenės sveikatos centrai atlieka epidemiologinį tyrimą, įvertina nepageidaujamas reakcijas bei informuoja Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centrą.
informaciją registruojamos nepageidaujamos reakcijos ir atliekama šių duomenų analizė.
94
VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
10 lentelė Užkrečiamųjų ligų inkubacinio periodo, ligos, karantino ir imuniteto trukmė
Inkubacinis periodas (d) Ligos trukmė Karanti- nas Imunite- tas Izoliacija Difterija
2-7 d 14-60 d.
7 d.
trumpas
visą gydy- mo laiką
14-21 d
10 d. 21 d.
visam gyvenimui 9 d.
14 d 6-8 sav.
14 d.
10-20 m. 40 dienų nuo ligos pradžios
7-28 d.
individuali 28 d.
visam gyvenimui individua- liai
Raudonukė 14-21 d. iki 10 d. – visam gyvenimui neizoliuo- jami
2-4-7 d. 10-12 d. 7 d. neaišku 10-14 d.
Tymai
9-12-21 d. 3-7 d. po išbėrimo atsiradimo
21 d. visam
gyvenimui nuo ligos pradžios ir dar 5 d. po išbėro
14-21 d. 1-2 sav. 21 d.
10 m. 10 d.
95 VILNIAUS KOLEGIJA Sveikatos priežiūros fakultetas
LITERATŪRA
1. American Academy of pediatrics. – 1997 red book. Report of the Committee of Infections Diseases. – 24 th Edition. 2. H.J. fon Bozė. Ligų mokslas. – Vilnius: Avicena, 1997. 3. Henderson V. Pagrindiniai slaugymo principai. – Vilnius, 1993. 4. Kendel H.Vaikų ligos. – Vilnius: Vaga, 1996. 5. Newman J.T. Pediatric Nursing. – 2 nd ed. – 1995. 6. Rollant P.D., Hamling J.J. Pediatric Nursing, mosby’s review series. – 1996. 7. Sergamumas infekcinėmis ligomis ir parazitiozėmis Lietuvoje. Informacinis biuletenis. – Vilnius, 1995-2001. 8. Stell R.W. Pediatric infectious disease. – Clinical handbook. – 1994. 9. Usonis V. Skiepai. – Vilnius: Mikronika, 1996. 10. Usonis V. Skiepų knyga. – Vilnius: Homo Liber, 2002. 11. „Vaikų viduriavimas”, konferencija. – Vilnius, 2002. 12. Вакцины и иммунизация: совершенное положение в мире. – Женева, 1998. 13.
www.childrensvaccine.org
14. www.immunize.org
15. www.worldwidevaccines.com
96 Document Outline
Yüklə 0,73 Mb. Dostları ilə paylaş:
|