Antrine katarakta: daznis, etiologija ir patogeneze



Yüklə 321,05 Kb.
Pdf görüntüsü
səhifə1/8
tarix02.01.2022
ölçüsü321,05 Kb.
#2009
  1   2   3   4   5   6   7   8


830

MEDICINA (2003) 39 tomas, Nr. 9

Antrinė katarakta: dažnis, etiologija ir patogenezė

Reda Žemaitienė

Kauno medicinos universiteto Akių ligų klinika

Raktažodžiai: kataraktos chirurginis gydymas, antrinė katarakta, lęšiuko epitelinės ląstelės,

priekinė ir užpakalinė lęšiuko kapsulės, Elschnig perlai, kapsulės fibrozė.

Santrauka.  Antrinė  katarakta  –  dažniausia  šiuolaikinio  kataraktos  chirurginio  gydymo

komplikacija. Antrinė katarakta randasi dėl operacijos metu likusių ant priekinės lęšiuko kapsulės

epitelinių ląstelių proliferacijos, augimo, migracijos ir transdiferenciacijos. Kliniškai išskiriami

du antrinės kataraktos tipai – perlų ir fibrozinis. Pagrindinis antrinės kataraktos gydymas –

Nd :  YAG  lazerinė  kapsulotomija,  kuri  taip pat  gali  būti  lydima  komplikacijų,  kuomet  reikia

papildomų finansinių išteklių. Antrinės kataraktos gydymo JAV išlaidos didesnės už kataraktos

chirurginio gydymo išlaidas. Todėl jau ne vieną dešimtmetį daugybė eksperimentų ir klinikinių

studijų tyrėjų tiria antrinės kataraktos patogenezę ir ieško jos prevencijos būdų.

Adresas susirašinėjimui: R. Žemaitienė, KMU Akių ligų klinika, Eivenių 2,

3007 Kaunas. El. paštas: redazem@centras.lt

Antrinė  katarakta, arba  lęšiuko užpakalinės  kap-

sulės padrumstėjimas (angl. posterior capsule opaci-

fication),  yra  dažniausia  kataraktos  chirurginio

gydymo  komplikacija  ir  tai  daugiau  ar  mažiau  pa-

blogina operacijos metu pasiektus rezultatus (1). Ant-

rinės kataraktos dažnis dažniausiai skaičiuojamas pa-

gal  šios  ligos  gydymo  reikalingumą  (2–5).  Antrinės

kataraktos dažnis – 30–50 proc. pacientų po kataraktos

pašalinimo operacijų, ir šis procentas tuo didesnis, kuo

jaunesnis pacientų amžius (6). R. P. Kratz (1976), K.

R. Wilhelmus ir J. M. Emery (1980), R. M. Sinskey ir

W. Jr. Cain (1978) ir kitų autorių duomenimis, antrinės

kataraktos dažnis siekia 40–50 proc. per pirmuosius

dvejus penkerius metus po ekstrakapsulinės kataraktos

pašalinimo  (EKKP),  kol  dar  neimplantuotas  intra-

okulinis  lęšis  (IOL)  arba  jis  implantuotas  į  priekinę

kamerą, arba į sulcus iridociliaris (1). Tačiau, imp-

lantuojant IOL į kapsulės maišelį, antrinės kataraktos

dažnis R. L. Lindstroem ir W. S. Harris (1980) duo-

menimis, sumažėja iki 18,4 proc., praėjus 24–36 mėn.

po operacijos. O. Nichi (1986) tokį antrinės kataraktos

sumažėjimą,  implantavus  IOL  į  kapsulės  maišelį,

aiškina  mechaninio  barjero  susiformavimu,  kuris

sulaiko  proliferuojančių  lęšiuko  epitelinių  ląstelių

(LEL)  migraciją  ant  užpakalinės  kapsulės  (7).  Po

kataraktos operacijos apie 30 proc. pacientų (jauniems

pacientams – 100 proc.) pablogėja rega dėl antrinės

kataraktos per pirmuosius 3–5 metus (8). Antrinė ka-

tarakta  atsiranda  11,8  proc.  pacientų  praėjus  viene-

riems metams  po EKKP  ir IOL  implantavimo, 20,7

proc. – praėjus trejiems metams, 28,4 proc. – penke-

riems  metams  po  operacijos  (1998).  Antrinės  kata-

raktos gydymo poreikis didėja kartu su pooperacinio

laikotarpio  ilgėjimu  (2).  Kitos  studijos  duomenimis,

antrinės kataraktos dažnis, praėjus ketveriems metams

po kataraktos pašalinimo operacijos – 41 proc. (3). Ši

studija nurodo pacientų amžiaus įtaką antrinės kata-

raktos atsiradimui. Grupėje pacientų, vyresnių kaip 60

metų, tik 37 proc. buvo gydyti nuo antrinės kataraktos,

o  iki 40  metų grupėje  gydyti 70  proc. pacientų.  Pe-

diatrinėje kataraktos chirurgijoje antrinė katarakta yra

didžiulė kliūtis regos reabilitacijai, nes antrinė katarakta

randasi 95 proc. atvejų ir gana anksti (4).

Taigi antrinė katarakta išlieka dažna net ir nekomp-

likuotos kataraktos chirurginio gydymo komplikacija.

Nors antrinės kataraktos dažnis sumažėjo, patobulėjus

kataraktos  chirurgijos  technikai  ir  žievinių  lęšiuko

sluoksnių pašalinimui, studijų duomenimis – tai dažna

liga, nors studijų pateikiami duomenys labai skirtingi

(2), nes daugelis šių studijų tyrėjų naudoja skirtingus

antrinės kataraktos diagnostikos ir vertinimo kriteri-

jus.


Antrinės kataraktos svarbą P. Sourdille aiškina ke-

letu aspektų. Medicinos literatūroje pateikiamas ma-

žas antrinės kataraktos dažnis prieštarauja duomenims,

kad daugelyje pasaulio šalių Nd : YAG kapsulotomija

yra antroje vietoje pagal dažniausiai atliekamas ope-

racijas. Pooperacinė lęšiuko kapsulės fibrozė ne tik su-

mažina centrinį matymą, bet apsunkina oftalmoskopiją

periferijoje, o tai savo ruožtu dažna tinklainės atšokos

diagnostikos bei gydymo akyse, kuriose pašalinta ka-

tarakta ir  implantuotas IOL, blogos  prognozės prie-

žastis. Nefibroziškas  kapsulės maišelis  svarbus per-

duodant atsikuriančias akomodacijos jėgas į kapsulės




831

maišelį  arba  specialiam  (akomoduojančiam)  IOL.

Sveikas  kapsulės  maišelis  būtinas  fiziologinei  akies

pusiausvyrai palaikyti, nes apsaugo nuo operacijos me-

tu  susidarančių  cheminių  mediatorių  patekimo  į  už-

pakalinį akies segmentą (9).

Žinoma, kad antrinė katarakta sukelia nemažai psi-

chologinių problemų pacientams. Ši problema svarbi

medicininiu, socialiniu ir ekonominiu požiūriu, todėl

taip  plačiai  ieškoma  antrinės  kataraktos  prevencijos

būdų (10). Antrinėi kataraktai gydyti naudojamas Nd :

YAG lazeris – papildoma chirurginė intervencija, kuri

gali būti lydima daugelio komplikacijų, be to, prireikia

papildomų finansinių išteklių (8), pavyzdžiui, JAV ant-

rinei kataraktai gydyti reikalingos išlaidos didesnės nei

kataraktos chirurginio gydymo kaina (11). JAV 1998

metais atlikta 1,6 mln. kataraktos operacijų ir 573 tūkst.

Nd : YAG kapsulotomijų (The Health Care Financing

Administration, 2000) (12).

Nd : YAG lazerinė kapsulotomija gali būti lydima

šių komplikacijų:  IOL pažeidimo (12  proc.), laikino

akispūdžio padidėjimo (8,5 proc.), cistozinio makulinės

srities paburkimo (0,68 proc.), tinklainės atšokos (0,17

proc.), hifemos (0,15 proc.), irito (0,10 proc.) ir IOL

dislokacijos (0,10 proc.) (12).

Antrinė katarakta nėra nauja kataraktos chirurgi-

nio  gydymo  komplikacija  (13). Dar  1901  metais  H.

Schmidt-Rimpler  teigė,  kad  netgi  po  sėkmingos

kataraktos operacijos dažnai randasi antrinė katarakta

(13). T. Schlote kartu su bendraautoriais pateikė XIX

amžiaus  pabaigos  duomenis.  Duomenys  surinkti  iš

pacientų kortelių nuo 1895 metų. Atliekant kataraktos

operacijas  Graefe’s  metodika,  ankstyvuoju  poopera-

ciniu laikotarpiu 63 proc. pacientų regėjimo aštrumas

buvo 20/200 ir didesnis , o 5 proc. – 20/40 ir didesnis.

Antrinė katarakta radosi 30 proc. pacientų (14). Tokį

palyginti neaukštą antrinės kataraktos diagnozavimą

matyt, nulėmė nelabai tobula to meto biomikroskopijos

aparatų konstrukcija.

Nors  per  pastaruosius  100  metų  kataraktos  chi-

rurgija pažengė toli į priekį, pasiekiami žymiai geresni

operacijų rezultatai, antrinė katarakta buvo reikšminga

problema XX amžiaus pabaigoje, ji išlieka aktuali ir

šiandien (13).





Yüklə 321,05 Kb.

Dostları ilə paylaş:
  1   2   3   4   5   6   7   8




Verilənlər bazası müəlliflik hüququ ilə müdafiə olunur ©www.azkurs.org 2022
rəhbərliyinə müraciət

    Ana səhifə